Kirčiuotė yra kirčiavimo paradigma. Lietuvių kalboje to paties linksniuojamo žodžio formose kirtis vienuose linksniuose gali būti kuriame nors kamieno skiemenyje, kituose – galūnėje. Šis vardažodžiams būdingas reiškinys paklūsta tam tikrai keturių kirčiavimo paradigmų sistemai. Žodžio kirčiuotė lemia ne tik tam tikrų žodžių linksnių kirčio vietą, bet ir priegaidę.

Istorija |

Žiūrint į lietuvių kalbos linksniuočių kirčiavimą ir iš įvairių kitų duomenų, atrodo, kad istoriškai buvo dvi pagrindinės linksniuojamų žodžių kirčiuotės – kamieninė ir galūninė. Kažkuriuo laiku tvirtagališkai kamiene kirčiuotų žodžių ir tų, kurių kirčiuotas buvo trumpas kamieno balsis, kirtis nušoko į tas galūnes, kurios buvo kirčiuotos (antru kirčiu viename žodyje) tvirtapradiškai (Sosiūro-Fortunatovo dėsnis). Taip atsirado dabartinė antroji linksniuojamų žodžių kirčiuotė. Trečiosios ir ketvirtosios linksniuojamų žodžių kirčiuočių žodžiai manomi istoriškai buvę visose formose kirčiuoti galūnėje.

Priebalsinio kamieno daiktavardžiai turbūt turėjo kilnojamą kirtį: šuo, šunes (šuns, šunies), šuni (šuniui, šuniai), šunį; daugiskaita: šunes (šunys), šunų ir t. t. Tai galbūt padarė įtakos buvusiems gale kirčiuotėms žodžiams ir, pvz., vietoje dgs. vard. *kalbõs, *dovanõs, *giminė̃s, *vagỹs, *sūnū̃s, galėjo būti pradėta tarti kaip dabar. Vienaskaitoje galūninio kirčiavimo žodžiai perėjo į kamieną pagal analogiją su pirmos kirčiuotės žodžiais: gálvai, gálvą pagal várnai, várną; mer̃gai, mer̃gą < rañkai, rañką; lángas, lángo, lángui, lángą < tárpas, tárpo, tárpui, tárpą; vãkaras, vãkaro, vãkarui, vãkarą < lãpas, lãpo, lãpui, lãpą.^[1]

Tvirtapradės galūnės sutrumpėjo arba virto tvirtagalėmis. Tai rodo įvardžiuotiniai būdvardžiai, pvz., geró-ji : gerà, veiksmažodžių formos: renkúo-si : renkù, renkíe-si : renkì; tvirtagalių pavyzdžiai: dė̃s, duõs, jõs, nors dė́ti, dúoti, jóti; galvõs (vns. kilm.) ir galvósp.^[1]

Kirčio atsiradimą tvirtapradėje galūnėje (vėliau tvirtapradės galūnės sutrumpėjo; Leskyno dėsnis) šiais laikais gerai iliustruoja vadinamasis priešpaskutinio skiemens dėsnis: jei minėtasis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, linksniai su trumposiomis galūnėmis kirčiuojami galūnėse, pvz., rankà, su vaikù, batè, ratùs. Jei priešpaskutinis skiemuo tvirtapradis, buvusio šakninio kirčiavimo žodžio dabartinė trumpa galūnė lieka nekirčiuota, pvz., Láima, spìnta, kója; nešoka kirtis į trumpą galūnę ir kituose linksniuose: su kálnu, kálnus. Tad dviskiemenių žodžių kirčiuotės pasidalijusios žodžius taip: 1 ir 3 kirčiuotei priklauso tvirtapradžiai žodžiai, 2 ir 4 - tvirtagaliai arba trumpašakniai žodžiai. Ši taisyklė tinka ir tiems daugiaskiemeniams žodžiams, kurių kirtis yra priešpaskutiniame skiemenyje (plg. pagálba 1, universitètas 2, Kaišiadórys 3, monumentalùs 4)

Kiek sudėtingesnė yra daugiaskiemenių žodžių trečioji kirčiuotė. Jei kirtis linksniuojant šokinėja iš galūnės į tolesnį nei antrą nuo galo skiemenį, atskirai nurodoma to skiemens priegaidė, nes toks skiemuo nebūtinai bus tvirtapradis. Susitarta žodynuose tvirtapradę kamieno priegaidę žymėti indeksu a, tvirtagalę priegaidę ar trumpą skiemenį - indeksu b, pvz., paskaità 3^b (galininkas pãskaitą). Nuo ketvirto skiemens žymimimas ir jo numeris, plg. vėliavnešỹs 3^4a (galininkas vė́liavnešį).

Atsižvelgdami į vartoseną, žodynų sudarytojai kai kurių žodžių nurodo kelis kirčiavimo variantus, plg. jaunavedỹs 3^b, 3^4a (pirmuoju atveju galininkas kirčiuotinas jaunãvedį, antruoju - jáunavedį.

Atskirų kalbos dalių kirčiavimas |

Daiktavardis |

Lietuvių kalbos daiktavardis yra kirčiuojamas viena iš keturių kirčiuočių. Kirčiuotes apibūdina kirčio vieta – pastovus ar kilnojamas; ir kirčio tipas antrame nuo galo skiemenyje – tvirtapradės priegaidės ar tvirtagalės priegaidės ir trumpo balsio kirtis. Vieta žodyje kirtis yra arba pastovus tame pat kamieno skiemenyje visiems linksniams (pirma kirčiuotė), arba dalyje linksnių vienu iš trijų būdų juda į galūnę. Žodyne kirčiuotės žymimos skaičiais – 1, 2, 3, 4. Trečiai kirčiuotei, jei žodis kirčiuotas trečiame nuo galo skiemenyje, dar raidėmis a, b pažymimas (pvz., 3a, 3b) kirčio tipas, o jei kirtis yra tolesniame nei trečias nuo galo skiemuo, prirašomas ir antras skaičius, pažymėti kelintas tas skiemuo yra (pvz., 34a, 34b). Toliau apibūdintos kirčiuotės, jų kirčiavimo būdingumai nurodyti ir toliau pateiktose lentelėse.

1. Pirmą daiktavardžių kirčiavimo tipą sudaro daiktavardžiai kirčiuoti pastoviai antrame nuo galo skiemenyje (dviskiemeniams žodžiams, skaičiuojant nuo pradžios, tai pirmasis skiemuo) tvirtaprade priegaide dviskiemeniams ir daugiaskiemeniams žodžiams ir, daugiaskiemeniams, jei kirtis yra trečiame, ketvirtame ir t. t. nuo galo skiemenyje (dažniausiai tai būna pirmasis žodžio skiemuo) kirčio tipas yra bet kuris iš trijų.


2. Antrą kirčiavimo tipą sudaro žodžiai, antrame nuo galo skiemenyje kirčiuoti tvirtagale priegaide arba trumpo garso kirčiu (kairiniu). Kirčio vieta keliuose linksniuose juda į galūnę.


3. Trečią kirčiuotę sudaro žodžiai, kurių antras nuo galo skiemuo yra kirčiuotas tvirtaprade priegaide dviskiemeniams žodžiams ir menkam skaičiui daugiaskiemenių (šiek tiek vietų vardų), ir žodžiai, kurių trečias, ketvirtas ir t. t. nuo galo skiemuo (tai dažniausiai būna pirmasis žodžio skiemuo) kirčiuotas bet kurio tipo kirčiu. Kirčio vieta tam tikruose linksniuose yra galūnėse, tai dauguma daugiskaitos linksnių, panašiai kaip ir ketvirtoje kirčiuotėje ir skirtingai nuo pirmos ir antros. Jei priegaidė yra tvirtapradė, žodyne prie žodžio pažymėta 3a, 34a, (35a, 36a), ir jei tvirtagalė arba trumpo balsio kirtis, tai pažymėti – 3b, 34b, (35b, 36b). Skaičius trys reiškia kirčiuotę, raidė a tvirtapradę priegaidę, raidė b tvirtagalę priegaidę arba trumpo balsio kirtį. Jei kirtis yra tolesniame nei trečiasis skiemuo skiemenyje, tai prie trijų dar prirašomas kitas skaičius, pvz., 34b reiškia kad kirčiuotas yra ketvirtas nuo galo skiemuo ir kad kirtis yra arba tvirtagalės priegaidės arba trumpo balsio. Kai parašyta vien tik 3a arba 3b, tai yra aišku kad kirčiuotas trečias nuo galo skiemuo, nes antras šios kirčiuotės skiemuo kirčiuotas gali būti tiktai tvirtaprade priegaide, tada kirčiuotė žymima vien skaičiumi 3.


4. Ketvirtą kirčiuotę sudaro žodžiai, kurių antras nuo galo skiemuo (daugiaskiemenių vos keli – du bendriniai daiktavardžiai – kapojai̇̃, pelėjai̇̃ ir keli vietų vardai) kirčiuotas tvirtagale priegaide arba trumpo balsio kirčiu ir kirčio vieta tam tikruose linksniuose yra gale, tarp jų – visi daugiskaitos linksniai, išskyrus kai kuriuos -a, -ė, -is (klm. -ies), -us tipo (vns. vardininko galūnės) žodžių linksnius.

Ryšys tarp kirčio tipo ir kirčiavimo tipo (tam tikrõs kirčio vietos linksniuose) žodžiuose kirčiuotuose antrame nuo galo skiemenyje:

• Tvirtagalės priegaidės (|__̃|-|__|) arba trumpo balsio kirčio (|_̀|-|__|) antrame nuo galo skiemenyje (kamieno kirčiavimo atveju; kituose jų linksniuose kirtis yra galūnėje) žodžiai kirčiuojami antru ir ketvirtu kirčiavimo tipais.


• Tvirtapradės priegaidės (|_́_|-|__|, |_̀_|-|__|) antrame nuo galo skiemenyje (pirmam kirčiavimo tipui kirtis būna pastovus kamiene, trečiam – kai kuriuose linksniuose juda į galūnę) žodžiai yra kirčiuojami pirma ir trečia kirčiuotėmis.

Kirčiuotės pasirinkimas |

Keturi kirčiavimo tipai, keturi žodžio linksnių formų kirčiavimo tam tikroje žodžio vietoje būdai, yra susiję su antro nuo galo skiemens priegaidėmis. Tiems žodžiams kurių kirtis kamieno kirčiavimo atveju yra antrame nuo galo skiemenyje, žinant kurios formos kirčiuotos tame skiemenyje, o kurios galūnėse, tampa žinoma ir kirčiuoto antro nuo galo skiemens priegaidė. Arba, šiems žodžiams, kurių kirtis kamieno kirčiavimo atveju yra antrame nuo galo skiemenyje, žinant šio skiemens priegaidę, bus aišku, kad tai arba I-III arba II-IV kirčiuotės. I nuo III ir II nuo IV kirčiavimo grupės atskiriamos pagal kirčio vietą tam tikruose linksniuose, matosi, kad III-IV kirčiuotės turi kirčiuotus daugumą arba visus daugiskaitos linksnius, I kirčiuotė nei vieno, o II vieną linksnį.

I ir III kirčiuočių daiktavardžiai kamieno kirčiavimo atveju kirčiuojami ir tolesniame nei antras nuo galo skiemenyje, šio skiemens kirčio tipas būna bet kuris, šių žodžių kirčiuotė nustatoma pagal linksnių formų kirčio vietą (pirmos kirčiuotės kirtis visada tame pat skiemenyje, o trečios dauguma daugiskaitos linksnių kirčiuoti). Yra dar keli ketvirtos kirčiuotės daiktavardžiai, kurių kamieno kirčiavimo atveju kirčiuotas yra tolesnis nei antras skiemuo.

Didesnėje dalyje tarmių ir bendrinėje kalboje ilgų balsių (išskyrus ilgus a, e, kurie yra pailgėję po kirčiu ir visada tvirtagaliai, pvz., mẽtai, metùs), sutaptinių dvigarsių (uo, ie) ir dvigarsių, kurių pirmasis dėmuo nepailgėja (mišrieji u, i + l, m, n, r; dvibalsis ui; mišriuosiuose a, e + l, m, n, r pirmasis dėmuo pailgėja) priegaidės – tvirtapradė ir tvirtagalė – nėra skiriamos, todėl kirčiuojant, kai kamieno antro nuo galo skiemens kirčiavimo atveju šiame skiemenyje yra šie garsai, nebus įmanoma pasirinkti tarp I-III ir II-IV kirčiuočių, kas būtų įmanoma priegaides skiriant. Šiuo atveju kirčiuotės, kurių dauguma linksnių formų sutampa kirčio vieta, tai yra I su II ir III su IV, ima painiotis, susilieti, kai priegaidę skiriant, to neįvyksta. Keturių kirčiuočių kirčiavimo sistemos pamatai šiuo atveju yra sugriuvę.

Tarp I-II ir III-IV kirčiuočių |

Skirtumas tarp dviejų – I-II ir III-IV – kirčiuočių grupių yra kirčio vieta linksniuose, o ne kirčio tipas, nes žodžiai kirčiuoti tvirtapradiškai yra ir pirmos ir trečios kirčiuotės, o žodžiai kirčiuoti tvirtagale priegaide arba kirčiu ant trumpo balsio yra ir antros ir ketvirtos kirčiuotės. Šie vienodo kirčio tipo žodžiai priklausantys minėtoms kirčiuotėms skiriami pagal kirčio vietą, kalbos naudotojams žinomą iš kalbinės patirties: trečios ir ketvirtos kirčiuočių žodžiai daugiskaitoje daugumai linksnių kirčiuoti galūnėje, o pirmos ir antros – ne (antros kirčiuotės vienintelis daugiskaitos linksnis kirčiuotas galūnėje yra galininkas). Kad žodis daugiskaitos formose daugumoje linksnių kirčiuotas arba galūnėje, arba kamiene, kalbos naudotojui turinčiam kalbinės patirties aišku beveik visada, pvz., žodžio indas (laikmuo) daugiskaitos vardininkas niekada nesakomas indai̇̃, taigi, iš šito aišku, kad šis žodis nėra trečios-ketvirtos kirčiuočių. Taip pat pasitaiko ir tokių žodžių, kurių kirčiavimas varijuoja, pvz., galima sakyti ir krė́slai (1) ir krėslai̇̃ (3), žodžio píenas daugiskaita píenai (1) tarmėse gali būti ir pienai̇̃ (3). Įtraukiant tarminius duomenis žodžiai dažnai turi ne vieną galimą kirčiavimo tipą, dažniausiai 1 ir 3, arba 2 ir 4 (atitinkant priegaides), pvz., rūgšti̇̀s (rū́gščiai) (3), rū́gštis (1). Bet yra ir iš skirtingų priegaidėmis tipų, pvz., vėžỹs (vė́žio, vė́žius) (3), vė́žis (vė́žio) (1), vėžỹs (vė̃žio, vėžiùs) (4). Skirtingų priegaidžių galbūt yra atsiradę ir dėl jų neskyrimo, pvz., žodis vėžỹs, vė́žiu, vė́žius (3) tarmėje kur priegaidės būtų neskiriamos galėtų būti sukirčiuotas vėžỹs, vėžiù, vėžiùs, ir tada pagal kirčio vietą (4 kirčiuotės) teoriškai išvedama, kad kamieno skiemens kirčiavimo atveju priegaidė turi būti tvirtagalė.

Tarp I ir II, III ir IV kirčiuočių |

Skirtumas tarp I ir II, III ir IV kamieno kirčiavimo atveju antrame nuo galo skiemenyje kirčiuotų žodžių kirčiuočių yra kirčio tipas. Nekelia problemų trumpo kirčiuoto balsio skyrimas nuo tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidžių, tačiau tiems kalbos naudotojams, kurie mišriųjų dvigarsių priegaidžių skirtingai neartikuliuoja, reikia žinoti, kad balsiai mišriuosiuose dvigarsiuose a, e, i, u + l, m, n, r ir dvibalsyje ui, yra šių dvigarsių, turinčių arba tvirtapradę arba tvirtagalę priegaidę, dalis. Taip pat lengva skirti au, ai, ei dvibalsių priegaides (pvz., laũkas ir jis, ji láukia). Be to, dar paprasta žinoti po kirčiu pailgėjusių a, e priegaidę – ji vien tik tvirtagalė: mẽtai (metùs), rãtas (ratè). Atvejais kur aišku kokia yra priegaidė, lengva pasirinkti ir kirčiuotę. Tačiau ne visų garsų priegaidės bendrinėje kalboje ir kai kuriose tarmėse yra skiriamos. Toks nepilnas įmanomumas žinoti kirčiuotę natūraliai, pagal priegaidę, yra esminė priežastis reiškinio, kad dalis bendrinės kalbos naudotojų neteisingai kirčiuoja ir tais atvejais, kai priegaidė yra aiški (o tarp I-II ir III-IV kirčiuočių lengva pasirinkti iš patirties) ir tiksli kirčiuotė gali būti lengvai nustatyta. Pvz., gali būti pasakoma: imk rãktus, uždaro dùris, nors šiuo atveju lengva žinoti, kad tai antros (rãktas – rãktai, rãktams – dgs. kirčiuota ne galūnėje; dgs. gal. raktùs) ir ketvirtos (dùrys, duri̇̀ms, duri̇̀s) kirčiuočių daiktavardžiai. Šitoks netaisyklingo kirčiavimo atvejis yra tiktai neatsižvelgimas į kirčiuotę ir aiški klaida, tačiau tuo pat metu jame esmingai svarbu ir tai, kad apskritai kalboje, daiktavardžių visumoje, kirčiuotės nurodomos kirčio vietos paisymo ne visada pakanka. Pvz., žodis sodas turi kirčiuotą „o“, o šis balsis kalboje gali būti ir tvirtapradis (ó) ir tvirtagalis (õ). Kad tai ne III-IV kirčiuotės žodis aišku iš to, kad formos sodai̇̃, sodáms būtų neįprastos. Tačiau renkantis tarp I-II kirčiuočių gali kilti problemų, nes kalbinė patirtis gali pateikti variantus sodè ir sode, sodùs ir sodus – netaisyklingi šiam žodžiui (ir kitais panašiais atvejais, pvz., imk raktus, uždaro duris) variantai naudojami dažnai arba net labai dažnai, todėl bendrinės kalbos naudotojui ištraukti informaciją apie kirčiuotę iš savo kalbinės patirties tokiais atvejais bus neįmanoma. Mažesnė dalis kalbos vartotojų tvirtapradį ir tvirtagalį balsį galbūt taria kažkuo skirtingai, tvirtapradei priegaidei būdinga didesnis įtemptumas, staigumas, o tvirtagalei įtemptumo nėra, būdingesnis tęsimas.

Garsuose, kurių priegaidės skiriamos, jos skiriamos ir tais atvejais kai pakeitus priegaidę naujos prasmės neatsirastų (pvz., lai̇̃ko ir beprasmis láiko). Skiriamąją prasmę priegaidė turi ten, kur skirtingos prasmės žodžių formos yra vienodos, pvz., áukštas (būdvardis) ir aũkštas (namo). Taip pat priegaides būtų galima tarti kažkiek skirtingai tokiais skirtingų prasmių atvejais kaip, pvz., sū́ris (valgis) ir sū̃ris (sūrumas), rūgšti̇̀s (naud. rū́gščiai) / rū́gštis (rūgštus dalykas) ir rū̃gštis (rūgštumas), bet turbūt nėra aišku kaip tai padaryti, nes bendrinėje kalboje tokie tvirtagaliai ar tvirtapradžiai balsiai dažniausiai turbūt tariami tiesiog ilgi ir kirčiuoti, sistemingas, visur išlaikomas kontrastas jiems neegzistuoja.

Priesagos, priešdėliai |

Žinoti priegaidę ir tuo pačiu kirčiuotę taip pat leidžia atsiminimas kokia priegaidė būdinga tam tikrai žodžio daliai, pvz., priesaga -uõlis, -ė yra tik tvirtagalės priegaidės, todėl aišku, kad žodžio kirčiuotė yra antra, ne pirma: jaunuõlis, jaunuoliù, jaunuoliùs. Kalboje pasakoma ir pagal pirmą (jaunuõliu, jaunuõlius), nes garso uo tvirtagalė ir tvirtapradė priegaidės daugelio neskiriamos, tokiu atveju žodis ir jo kirtis suprantama ne kaip jaunuõlis ar jaunúolis, o jaunuolis, ir kalbėtojas negali kirčio vietos rinktis natūraliai, o turi rinktis antriniu keliu – žinodamas kaip kirčiuoti tam tikrą priesagą, turėdamas taisyklingo kirčiavimo kalbinės patirties.

Kirčiavimo lentelės |

Šaltiniai |