Varžybų trasa

Vienuolikos miestų turas (ol. Elfstedentocht) – tradicinis čiuožimo ant ledo ultramaratonas, rengiamas Nyderlandų šiauriniame Fryzijos regione, gyvuojantis nuo XVIII a. Renginio metu vyksta tiek greitojo čiuožimo varžybos (su 300 dalyvių), tiek laisvalaikio turo (su 16 000 čiuožėjų). Trasa užšalusiais vandens keliais driekiasi apie 200 km per visus vienuolika istorinių provincijos miestų. Varžybos vyksta ne daugiau kaip kartą per metus, tik tada, kai natūralus ledas visoje trasoje siekia ne mažiau kaip 15 cm storį, todėl kartais iš eilės kasmet, o kartais varžybos gali nevykti ir 20 metų. Kai ledas tinka, paskelbiama apie renginį ir jis prasideda per 48 valandas.

Trasos ilgis yra beveik 200 km, ją uždaru maršrutu dalyviai įveikia užšalusių kanalų ir upių vagomis, per ežerus, aplankydami vienuolika istorinių fryzų miestų: Leuvardeną, Sneką, Eilstą, Sloteną, Stavoreną, Hindelopeną, Vorkiumą, Bolsvardą, Harlingeną, Franekerį, Dokiumą. Trasos maršrutas gali šiek tiek skirtis konkrečiose lenktynėse priklausomai nuo ledo kokybės. Čiuožimo turas prasideda ir baigiasi Leuvardene. Jis vyksta tik tada, kai ledas yra ir išlieka mažiausiai 15 cm storio visoje trasoje, nes saugumas turi būti užtikrinamas apie 15 000 dalyvių, keliančių aukštus ledo kokybės reikalavimus. Paskutinės varžybos vyko 1985, 1986 ir 1997 m. Visi čiuožėjai turi būti Vienuolikos fryzų miestų asociacijos nariais. Reikalinga sumokėti starto mokestį ir turėti užkandį (2017 m. tai sudarė apie 100 eurų). Čiuožėjai privalo surinkti atspaudus kiekviename trasos mieste bei trijuose slaptuose taškuose ir baigti čiuožti iki vidurnakčio.

1760 m. buvo paminėti čiuožėjai, per vieną dieną apsilankę vienuolikoje Fryzijos miestų. Elfstedentochto renginys jau buvo tapęs fryzų tradicijų dalimi, kai 1890 m. Pim Mulier suprato organizuotų varžybų idėją, kurią pirmą kartą įgyvendino 1909 m. su 22 sportininkais. Po šio lenktynių turams organizuoti buvo įkurta „Vereniging De Friesche Elf Steden“ (Vienuolikos fryzų miestų asociacija). 1939-1942 m. žiemos buvo ypač atšiaurios, o lenktynės vyko kiekvienoje iš jų. 1940 m. maratone, vykusiame prieš tris mėnesius iki Vokietijos invazijos į Nyderlandus, sausio 30 d. 05:00 val. startavo daugiau kaip 3 000 sportininkų, o pirmieji penki finišavo 16:34 val. Renginys buvo nušviečiamas olandų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.

1963 m. Elfstedentochtas pagarsėjo kaip „63-iųjų pragaras“, kuomet tik 69 iš 10 000 dalyvių sugebėjo užbaigti lenktynes dėl itin žemos -18°C temperatūros, smarkaus snygio ir pašėlusio rytų vėjo. Sąlygos buvo tokios baisios, kad 1963 m. nugalėtojas Reinier Paping tapo nacionaliniu didvyriu, o pats 11 miestų turas buvo legendinis. R. Paping negalėjo matyti kertamos finišo linijos, nes lenktynių pabaigoje jo akys buvo apledėjusios, o daugelis varžybų dalyvių patyrė nušalimo, sulaužytų galūnių ar pažeistų akių traumas. Kitas Elfstedentochto turas po 1963 m. buvo surengtas 1985 m. Per šį laikotarpį daug kas pasikeitė. Anksčiau vienas iš geriausių būdų nesušalti lenktynėse buvo dėvėti laikraščius po drabužiais. Per 20 metų nuo 1963 iki 1985 m. lenktynininkų sportinė apranga, treniravimosi metodai ir pačiūžos tapo daug labiau pažengę, pakeitę čiuožimo pobūdį.

Daugiau…