Skip to main content

Šiogūnas Turinys Šiogūnatas | Istorija | Šiogūnų valdymo laikotarpiai | Išnašos | Šaltiniai | Naršymo meniuShogunateShugo

Šiogūnai


jap.JaponijosXIIXIX amžiųde facto1867Meidži restauracijaiJaponijojeKiotoXVII amžiausTokugavomsJoritomo MinamotoMeidži laikotarpiosamurajai79411921333Kemmu restauracijosKiote15731603daimyo1867









(function()var node=document.getElementById("mw-dismissablenotice-anonplace");if(node)node.outerHTML="u003Cdiv class="mw-dismissable-notice"u003Eu003Cdiv class="mw-dismissable-notice-close"u003E[u003Ca tabindex="0" role="button"u003Epaslėptiu003C/au003E]u003C/divu003Eu003Cdiv class="mw-dismissable-notice-body"u003Eu003Cdiv id="localNotice" lang="lt" dir="ltr"u003Eu003Cpu003EŠios u003Ca href="/wiki/Vikipedija:Savait%C4%97s_iniciatyva" title="Vikipedija:Savaitės iniciatyva"u003Esavaitės iniciatyvau003C/au003E: u003Cbu003ELeuvardenasu003C/bu003E. Kviečiame prisidėti!nu003C/pu003Eu003C/divu003Eu003C/divu003Eu003C/divu003E";());



Šiogūnas


Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Siogūnas)

Jump to navigation
Jump to search






書.svg


Straipsnyje yra japoniškas tekstas.
Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.



Minamoto no Joritomo (1147-1199), Šiogūnas įkūręs Kamakura Šiogūnatą


Šiogūnas (arba Šogūnas arba Siogūnas, jap. 将軍 = shōgun) – tai paveldimas Japonijos XII – XIX amžių karinės feodalų klasės karinis titulas, kurio turėtojai buvo de facto Japonijos valdytojai. Šiogūnas išvertus iš japonų kalbos reiškia „didis karvedys“. 1867 metais paskutinis Šiogūnas atsisakė savo titulo prasidėjus Meidži restauracijai.


Šiogūnas dar gali būti įvardijamas kaip karinis rangas ir titulas Japonijoje lygus generolui, aukštam kariuomenės pareigūnui. Kaip titulas tai yra sei-i taišōgun (征夷 大將軍) sutrumpinta forma. Kioto imperatoriaus dvaras pirmąkart apdovanojo šiuo titulu karinės ekspedicijos lyderius prieš Rytų žmones ir vėliau karinės vadovybės vadus dažnai apdovanodavo tuo titulu. XVII amžiaus pradžioje Tokugavoms politiškai suvienijus Japoniją, šiogūnas tapo faktinio valstybės valdovo titulu.




Turinys





  • 1 Šiogūnatas


  • 2 Istorija


  • 3 Šiogūnų valdymo laikotarpiai


  • 4 Išnašos


  • 5 Šaltiniai




Šiogūnatas |


Terminas bakufu laikui bėgant pradėtas vartoti nusakant feodalinės karinės diktatūros vadovybės sistemą, valdomą šiogūno, tad už Japonijos ribų vadinama dažniausiai šiogūnatu. Šiogūno biuras ar administracija yra šiogūnatas ar bakufu (幕府). Paraidžiui verčiant iš japonų kalbos – „biuras palapinėje“. Palapinė simbolizuoja kariuomenės vaidmenį kovojant mūšio lauke.


Bakufu sistema buvo įtvirtinta Joritomo Minamoto, esant Kamakuros periodui. Nors teoriškai imperatorius valdė visas Japonijos žemes, sistema turėjo kai kuriuos feodalizmo elementus. Joritomo Minamoto (Minamoto no Joritomo), pirmasis Kamakuros šiogūnato šiogūnas, užgrobė valdžią nustumdamas Kioto aristrochatiją. Jis tapo praktiniu Japonijos valdovu ir gavo titulą sei-i taišōgun. Po to vėlesnių trijų šiogūnatų lyderiai gavo tą patį titulą. Jis buvo naudojamas iki pat Meidži laikotarpio Pvz.: silpnesni lordai prisiekdavo ištikimybe stambesniems, samurajai už ištikimybe būdavo apdovanojami žeme, kuri su lordo – vasalo leidimu būdavo padalinama sūnums. Šią sistemą palaikė artimi ryšiai tarp samurajų ir jų pavaldinių.


Trys pagrindiniai šiogūnatai buvo susitelkę aplink šeimas, kurios užgrobdavo valdžią ir pasisavindavo šiogūno titulą. Vieni šiogūnatų vardai yra pagal būstinės vietą (Kamakuros, Muromačio, esančio Kiote, ir Edo), kiti gavo vardus nuo valdančios šiogūnatą (Ašikagos, Tokugavos).



Istorija |


Šiogūno titulo istorijos pradžia siekia 794 metus, kai dar buvo naudojamas Sei-i-Taišōgun titulas, suteikiamas Imperatoriaus ir reiškiantis „didysis karvedys pavergiantis rytų barbarus“. Rytų barbarais buvo laikoma įvairūs Japonijos klanai, kurie nebuvo pavaldūs centrinei valdžiai. Kariauti su šiais klanais ir buvo siunčiami Sei – i-tai Šiogūnai Imperatoriaus vardu įsakinėjantys kariuomenei. Vienas žymiausių Sei-i Tai-Šiogūnų buvo Sakanoue no Tamuramaro (坂上 田村麻呂), kuris užkariavo šiaurės rytuose gyvenančius klanus, Imperatoriaus Kammu vardu.


XII amžiuje Japonijos viduje dėl įtakos varžėsi dvi įtakingos šeimos Taira ir Minamoto, po permainingos kovos galiausiai nugalėjo Minamoto klanas, kurio lyderis Joritomo pasiskelbė Imperatoriaus gynėju. 1192 Joritomo gauna Šiogūno titulą iš Imperatoriaus ir įsteigia Šiogūnatą (bakufu), karinę feodalinę valdymo sistemą, formaliai, kurios vadovu išliko Imperatorius, bet svarbiausi šalies valdymo instrumentai buvo sukoncentruoti Šiogūno rankose, įskaitant ir vadovavimą kariuomenei. [1]


Šiogūnai buvo atsakingi už šalies administravimą, taikos palaikymą, vadovavimą mūšiams bei už kitas sritis. Imperatoriaus valdžiai šalyje silpstat, Šiogūnas užėmė de facto šalies vadovo vietą. Nors šalies nominaliu valdovu išliko Imperatorius, bet jo valdžia buvo minimali, dėl to Šiogūnai galėjo primesti savo valią nenuverčiant Imperatoriaus.


Joritomo įkurtas Šiogūnatas (dar vadinamas Kamakura Šiogūnatu, pavadinimas kilęs nuo vietovės kur jis buvo įkurtas) gyvavo iki 1333 metų, O Šiogūno titulas būdavo perduodamas šeimos nariams. Nuo 1333 metų prasidėjo Kemmu restauracijos periodas, kurio metu buvo siekiama atstatyti Imperatoriaus absoliučią valdžią. Bet restauracija buvo nesėkminga ir 1338 metais buvo paskirtas naujas Šiogūnatas Ašikaga, įsikūręs Kiote, o įsteigtas Šiogūnatas truko iki 1573 metų. Vėliau sekė periodas, kurio metu nebuvo paskiriami Šiogūnai, tokia situacija tęsėsi iki trečiojo Tokugava Šiogūnato įkūrimo 1603 metais. Tai buvo pats įtakingiausias Šiogūnatas išvisų buvusių, Šiogūno valdžiai pakluso ne tik kariuomenė, daimyo, Imperatorius, bet Šiogūnai vadovavo šalies užsienio politikai, religinėms apeigoms ir kt.[2] XIX amžiuje Šiogūno valdžia pradeda silpti, Šiogūnatas pergyvena drastiškus pasikeitimus, siekiant išlaikyti valdžią, bet nesėkmingai. Paskutinis Šiogūnas Jošinobu, 1867 metais buvo priverstas perduoti valdžią Imperatoriui, prasidėjus Meidži restauracijai, davusi pradžia modernios Japonijos kūrimuisi.



Šiogūnų valdymo laikotarpiai |




Paskutinis Japonijos Šiogūnas – Tokugava Jošinobu


































































































Šiogūnas
Valdymo laikotarpis

Kamakura Šiogūnatas

1192-1333

Minamoto no Joritomo 源 頼朝 (1147–1199)
1192-1199

Minamoto no Joriie 源 頼家 (1182–1204)
1202-1203

Minamoto no Sanetomo 源 実朝 (1192–1219)
1203-1219

Kudžō Joricune 九条 頼経 (1218–1256)
1226-1244

Kudžō Joricugu 九条 頼嗣 (1239–1256)
1244-1252
Šinnō Munetaka 宗尊 親王 (1242–1274)
1252-1266
Šinnō Korejasu 惟康 親王(1264–1326)
1266-1289
Šinnō Hisaaki 久明 親王 (1276–1328)
1289-1308
Šinnō Morikuni 守邦 親王 (1301–1333)
1308-1333
Šinnō Morijoši arba Šinnō Morinaga 成良 親王 (1308–1335)

Šinnō Narijoši arba Šinnō Narinaga 成良 親王 (1326–1338/1344?)
1334-1338

Kemmu restauracija

1333-1336

Ašikaga Šiogūnatas (Ašikagos klanas)

1338-1573

Ašikaga Takaudži 足利 尊氏 (1305–1358)
1338–1358
Šinnō Munejoši arba Šinnō Munenaga 宗良 親王 (1311–1385?)


Ašikaga Jošiakira 足利 義詮 (1330–1368)
1359–1368

Ašikaga Jošimicu 足利 義満 (1358–1408)
1368–1394

Ašikaga Jošimoči 足利 義持 (1386–1428)
1395–1423

Ašikaga Jošikazu 足利 義量 (1407–1425)
1423–1425

Ašikaga Jošinori 足利 義教 (1394–1441)
1429–1441

Ašikaga Jošikacu 足利 義勝 (1434–1443)
1442–1443

Ašikaga Jošimasa 足利 義政 (1436–1490)
1449–1473

Ašikaga Jošihisa 足利 義尚 (1465–1489)
1474–1489

Ašikaga Jošitane 足利 義稙, kitaip Jošiki Ašikaga 足利 義材 (1466–1523)
1490–1493, 1508–1521

Ašikaga Jošizumi 足利 義澄 (1480–1511)
1495–1508

Ašikaga Jošiharu 足利 義晴 (1510–1550)
1522–1547

Ašikaga Jošiteru 足利 義輝 (1536–1565)
1547–1565

Ašikaga Jošihide 足利 義栄 (1540–1568)
1568

Ašikaga Jošiaki 足利 義昭 (1537–1597)
1568–1573

Tokugava Šiogūnatas (Tokugavos)

1603—1868

Tokugava Iejasu 徳川 家康 (1542–1616)
1603–1605

Tokugava Hidetada 徳川 秀忠 (1579–1632)
1605–1623

Tokugava Iemicu 徳川 家光 (1604–1651)
1623–1651

Tokugava Iecuna 徳川 家綱 (1641–1680)
1651–1680

Tokugava Cunajoši 徳川 綱吉 (1646–1709)
1680–1709

Tokugava Ienobu 徳川 家宣 (1662–1712)
1709–1712

Tokugava Iecugu 徳川 家継 (1709–1716)
1713–1716

Tokugava Jošimune 徳川 吉宗 (1684–1751)
1716–1745

Tokugava Iešige 徳川 家重 (1711–1761)
1745–1760

Tokugava Ieharu 徳川 家治 (1737–1786)
1760–1786

Tokugava Ienari 徳川 家斉 (1773–1841)
1787–1837

Tokugava Iejoši 徳川 家慶 (1793–1853)
1837–1853

Tokugava Iesada 徳川 家定 (1824–1858)
1853–1858

Tokugava Iemoči 徳川 家茂 (1846–1866)
1858–1866

Tokugava Jošinobu 徳川 慶喜 (Keiki 慶喜) (1837–1913)
1867-1868

Meidži restauracija

1868–1912


Išnašos |



  1. Shugo. (2007).


  2. Shogunate. (2007)


Šaltiniai |


  • Shogunate. (2007). In Encyclopædia Britannica Online: Shogunate. Žiūrėta 2007-06-05

  • Shugo. (2007). In Encyclopædia Britannica Online: Shugo Žiūrėta 2007-06-05

  • S. Turnbull. (2003). Samurai – The World of the Worrior. Ospreypublishing. ISBN 1-84176-740-9



Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Šiogūnas&oldid=5127231"





Naršymo meniu

























(window.RLQ=window.RLQ||[]).push(function()mw.config.set("wgPageParseReport":"limitreport":"cputime":"0.060","walltime":"0.078","ppvisitednodes":"value":151,"limit":1000000,"ppgeneratednodes":"value":0,"limit":1500000,"postexpandincludesize":"value":692,"limit":2097152,"templateargumentsize":"value":26,"limit":2097152,"expansiondepth":"value":4,"limit":40,"expensivefunctioncount":"value":0,"limit":500,"unstrip-depth":"value":0,"limit":20,"unstrip-size":"value":491,"limit":5000000,"entityaccesscount":"value":0,"limit":400,"timingprofile":["100.00% 7.016 1 -total"," 59.98% 4.208 1 Šablonas:Japoniškas_tekstas"," 39.08% 2.742 1 Šablonas:Ja"],"cachereport":"origin":"mw1269","timestamp":"20190220132703","ttl":2073600,"transientcontent":false););"@context":"https://schema.org","@type":"Article","name":"u0160iogu016bnas","url":"https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iog%C5%ABnas","sameAs":"http://www.wikidata.org/entity/Q131767","mainEntity":"http://www.wikidata.org/entity/Q131767","author":"@type":"Organization","name":"Contributors to Wikimedia projects","publisher":"@type":"Organization","name":"Wikimedia Foundation, Inc.","logo":"@type":"ImageObject","url":"https://www.wikimedia.org/static/images/wmf-hor-googpub.png","datePublished":"2007-06-05T12:43:49Z","dateModified":"2017-01-19T06:49:08Z","image":"https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/7/76/Minamoto_no_Yoritomo.jpg"(window.RLQ=window.RLQ||[]).push(function()mw.config.set("wgBackendResponseTime":126,"wgHostname":"mw1244"););

Popular posts from this blog

Masuk log Menu navigasi

Identifying “long and narrow” polygons in with PostGISlength and width of polygonWhy postgis st_overlaps reports Qgis' “avoid intersections” generated polygon as overlapping with others?Adjusting polygons to boundary and filling holesDrawing polygons with fixed area?How to remove spikes in Polygons with PostGISDeleting sliver polygons after difference operation in QGIS?Snapping boundaries in PostGISSplit polygon into parts adding attributes based on underlying polygon in QGISSplitting overlap between polygons and assign to nearest polygon using PostGIS?Expanding polygons and clipping at midpoint?Removing Intersection of Buffers in Same Layers

Старые Смолеговицы Содержание История | География | Демография | Достопримечательности | Примечания | НавигацияHGЯOLHGЯOL41 206 832 01641 606 406 141Административно-территориальное деление Ленинградской области«Переписная оброчная книга Водской пятины 1500 года», С. 793«Карта Ингерманландии: Ивангорода, Яма, Копорья, Нотеборга», по материалам 1676 г.«Генеральная карта провинции Ингерманландии» Э. Белинга и А. Андерсина, 1704 г., составлена по материалам 1678 г.«Географический чертёж над Ижорскою землей со своими городами» Адриана Шонбека 1705 г.Новая и достоверная всей Ингерманландии ланткарта. Грав. А. Ростовцев. СПб., 1727 г.Топографическая карта Санкт-Петербургской губернии. 5-и верстка. Шуберт. 1834 г.Описание Санкт-Петербургской губернии по уездам и станамСпецкарта западной части России Ф. Ф. Шуберта. 1844 г.Алфавитный список селений по уездам и станам С.-Петербургской губернииСписки населённых мест Российской Империи, составленные и издаваемые центральным статистическим комитетом министерства внутренних дел. XXXVII. Санкт-Петербургская губерния. По состоянию на 1862 год. СПб. 1864. С. 203Материалы по статистике народного хозяйства в С.-Петербургской губернии. Вып. IX. Частновладельческое хозяйство в Ямбургском уезде. СПб, 1888, С. 146, С. 2, 7, 54Положение о гербе муниципального образования Курское сельское поселениеСправочник истории административно-территориального деления Ленинградской области.Топографическая карта Ленинградской области, квадрат О-35-23-В (Хотыницы), 1930 г.АрхивированоАдминистративно-территориальное деление Ленинградской области. — Л., 1933, С. 27, 198АрхивированоАдминистративно-экономический справочник по Ленинградской области. — Л., 1936, с. 219АрхивированоАдминистративно-территориальное деление Ленинградской области. — Л., 1966, с. 175АрхивированоАдминистративно-территориальное деление Ленинградской области. — Лениздат, 1973, С. 180АрхивированоАдминистративно-территориальное деление Ленинградской области. — Лениздат, 1990, ISBN 5-289-00612-5, С. 38АрхивированоАдминистративно-территориальное деление Ленинградской области. — СПб., 2007, с. 60АрхивированоКоряков Юрий База данных «Этно-языковой состав населённых пунктов России». Ленинградская область.Административно-территориальное деление Ленинградской области. — СПб, 1997, ISBN 5-86153-055-6, С. 41АрхивированоКультовый комплекс Старые Смолеговицы // Электронная энциклопедия ЭрмитажаПроблемы выявления, изучения и сохранения культовых комплексов с каменными крестами: по материалам работ 2016-2017 гг. в Ленинградской области